Senoji animacija – kodėl tai buvo didžiausias mūsų vaikystės džiaugmas?
Senoji animacija
Nežinau, kaip Jums, tačiau man visuomet senoji animacija primenė vaikystę. Žvelgiant iš vienos pusės, drįsčiau teigti, jog tai buvo vieni geriausių mano gyvenimo metų – beprotiška tinginystė, visiškas nerūpestingumas, nuolatinis šypsojimasis – na, juk iš tiesų, būnant vaiku, problemų skaičius yra lygus nuliui. Prisiminimai man nuolat kelia šypseną ir geras emocijas – dar iki šiol pamenu, kai kurias senosios animacijos dainas.
Tiesą sakant, šiame straipsnyje norėčiau pašnekėti apie tai, kodėl visa tai buvo didžiausias mūsų vaikystės džiaugsmas. Pasistengsiu pateikti ne tik įdomiai „susiskaitančią“ informaciją, tačiau ir kelis konkrečius faktus. Gero skaitymo.
Visų pirma, norėčiau paklausti Jūsų, mielieji skaitytojai, ar vis dar pamenate tokius animacinių filmukų veikėjus, kaip Coliukė, Batuotas Katinas, Krokodilas Gena? Tiesą sakant, pastarieji nuo vaikystės man niekuomet neišgaravo – netgi savo vaikams tenka kartas nuo karto papasakoti įdomesnią situaciją iš animacinio filmuko – puikiai veikia juos migdant. Tikriausiai, jog niekuomet nepamiršių tų šaltų žiemos vakarų, kuomet televizoriaus ekranuose šmeižuodavo senoji animacija.
Kad ir kaip Jūs galvotumėte, vertėtų pripažinti, jog senoji animacija, iš tiesų, buvo pats didžiausias mūsų vaikų turtas. Jeigu vis dar svarstote, ar vertėtų sutikti su šiuo teiginiu – pasistengsiu įrodyti tikrąją tiesą. Visų pirma, reikėtų pradėti nuo to, jog senoji animacija kiekvieną iš mūsų išmokė elgtis deramai – pastaroji suformavo didžiąją dalį mūsų vertybių. Jums galėtų atrodyti, jog tėvai buvo pagrindiniai auklėtojai ir animacija čia, kaip sakoma, „ne prie ko“ – dalinai sutiksiu, kadangi tėvai visuomet buvo ir bus vaikų idealai. Būtų galima paminėti ir tai, jog senieji animaciniai filmukai mus išmokė vertinti tai, ką turime, išmokė mylėti aplinkinius ir tiesiog džiaugtis gyvenimo smulkmenomis.
Iš tiesų, su pateiktais argumentais būtų sunku pasiginčyti, kadangi, sutikite – iš esmės, jie yra neįtikėtinai tikslingi. Esu tikras, jog net ir Jūs dar pamenate vieną ar kitą situaciją iš senosios animacijos – tai tik įrodo, jog vertybių sampratai pastaroji įtakos turėjo.
Tiesą sakant, galėtume tik pasidžiaugti, jog užaugome su senąja animacija. Asmeniškai man tai buvo vienas įdomiausių vaikystės užsiemimų – nuolat kintatis siužetas, neįtikėtinai platus veikėjų „asortimentas“ darė nežmonišką įtaką gerąja prasme. Niekuomet nepamiršiu tų šaltų vakarų prie televizijos ekranų, kai kambario tamsoje „sklandydavo“ rusiški įgarsintojų žodžiai. (Tiesa, kelerių metu bėgyje lietuviai peremė estafetę ir animacinius filmukus įgarsindavo patys – tuo, taip pat, galėtume pasidžiaugti)