Archeologija Lietuvoje – ganėtinai populiarius mokslas. Mūsų šalyje rasta archeologinių iškasenų, kurioms daugiau nei 12 tūkstančių metų. Visi radiniai pasižymi didele įvairove ir unikalumu. Kai kurie mokslininkai pateikia duomenis, kad mūsų šalyje yra maždaug 830 piliakalnių, supiltų bronzos ir geležies amžiuose. Daugiausia jų – Rytų Lietuvoje ir dabartinėje Baltarusijos teritorijoje. Dėl šios priežasties archeologiniai kasinėjimai yra tokie populiarūs. Minėtoje Rytinėje šalies dalyje ir Baltarusijos vakaruose yra išlikę apie 400 geležies amžiaus pilkapių grupių su jose esančiais daugiau kaip 6500 pilkapių.
Tenka pastebėti, kad šie skaičiai ne visuomet atspindi tikrąją situaciją. Šiandien teigiama, kad archeologiniai tyrimai vykdyti daugiausia istorinėse žemėse, kuriose gyveno mūsų protėviai baltai. Daba į šią teritoriją įeina Lietuva, Latvija, dalis Baltarusijos, Kaliningrado srities, Lenkijos teritorijų. Daugiausia radinių randama laidojimo vietose: pilkapiuose ir tam tikros rūšies plokštiniuose kapinynuose. Iki šiandien buvo ištirta daugiau kaip 20 tūkstančių I – XIII amžiaus kapaviečių. Taigi šie duomenys rodo, kad kapaviečių ir paminklinių vietų tyrinėjimai – patys svarbiausi šio mokslo srityje.
Tačiau archeologiniai kasinėjimai kartais būna labai fragmentiški, nevisapusiški: piliakalnių aikštelės tiriamos tik dalinai, kitas plotas paliekamas ateities archeologams ir tyrinėtojams. Iki pat šių dienų nėra ir aiškaus žemėlapio, kuriame būtų sužymėti visi laidojimo paminklai, vietovės.
Archeologiniai tyrimai mūsų laikais išgyvena tikrą stagnaciją: daugiau nei prieš dešimtmetį nustotos finansuoti archeologinės ekspedicijos. Netrukus finansavimas sumažintas ir muziejų organizuojamoms archeologinėms ekspedicijoms. Tuo tarpu sovietiniu laikotarpiu paminklai tyrinėti, kapavietė kasinėtos iš valstybės biudžeto lėšų. Neberiami ir jaunieji studentai archeologai, kuriems tiesiog būtina dalyvauti archeologinėse ekspedicijose kad geriau įvaldytų savo amatą ir suvoktų darbo esmę. Belieka tik džiaugtis tuo, kad archeologiniai kasinėjimai dar kartas nuo karto finansuojami privačių investuotojų. Tačiau iškilo kita problema: žmonės atliekama ūkine veikla žaloja svarbias, istorinę reikšmę turinčias kapavietes, piliakalnius, kapinynus, dvarų, pilių vietas, senuosius, kadaise buvusius miestus ir taip toliau.
Archeologiniai tyrimai remiami archeologinių tyrimų strategijos, remiamos Europos archeologinio paveldo apsaugos konvencija. Lietuvoje archeologines svarbias vietas saugoti padeda LR Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas.
Kur gi dedamos rastos vertybės?
Beveik visi archeologiniai radiniai „nukeliauja“ į muziejines kolekcijas ir eksponuojami garsiausiuose šalies muziejuose. Tuo tarpu kiti radiniai saugiai užkonservuojami ir saugojami, kol nusprendžiama, kur juos padėti. Kiekvienas radinys turi būti maksimaliai apsaugotas nuo žalingo aplinkos poveikio, o to nesugebėjusiems užtikrinti archeologams gresia sankcijos.